Ieškoti

Herbarius.lt

XXI amžiaus Lietuvos žolininkai: KAIP ĮVEIKTI LIGAS

ZolininkaiIštrauka iš Daivos Červokienės knygos „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai: KAIP ĮVEIKTI LIGAS“

Žo­li­nin­kė Žan­na Jan­kov­ska­ja sa­ko, kad su li­ga ko­vo­ja vi­sa au­ga­lų ka­riuo­me­nė. Kiek­vie­na­me re­cep­te vie­na vais­ta­žo­lė yra ka­ra­lius, ki­tos – jo pa­ly­da: ka­riai, gin­kla­ne­šiai, žval­gai, žir­gai, jiems pa­lan­kus vė­jas ar že­mė po ko­jo­mis.
Kau­nie­tę žo­li­nin­kę Žan­ną Jan­kov­ska­ją ga­li­me va­din­ti mo­der­nia sa­va­moks­le, tu­rin­čia tra­di­ci­nės me­di­ci­nos ži­nių. De­šimt me­tų Kau­no kli­ni­ko­se iš­dir­bu­sią me­di­kę al­ter­na­ty­vi­ą­ja me­di­ci­na su­si­do­mė­ti pri­ver­tė ar­ti­mų­jų ne­ga­la­vi­mai. Bū­da­ma tris­de­šim­t tre­jų ji skaus­min­gai pa­ju­to, kad tra­di­ci­nė me­di­ci­na to­li gra­žu ne vi­sa­da ga­li pa­dėti.

Ne­val­gau ne tik mė­sos, bet ir žu­vies, kiau­ši­nių, pie­no pro­duk­tų, ban­de­lių, sal­dai­nių, – pa­kan­ka­mai iš­va­lau or­ga­niz­mą. Bet ne­su­ge­bu lai­ky­tis die­nos re­ži­mo, daž­nai pa­val­gau tik va­ka­re, nors ter­mo­se už­pli­ky­tos ko­šės kas­dien at­si­ne­šu į dar­bą. Li­gų pe­ri­ma­me su ge­nais, jas for­muo­ja ap­lin­ka – plas­ti­ki­niai lan­gai, gry­be­liai ar pė­le­siai bu­tuo­se, lais­va­lai­kis, pra­leis­tas prie te­le­vi­zo­riaus ir kom­piu­te­rių, ge­o­pa­to­ge­ni­nės zo­nos ir dau­gy­bė ki­tų veiks­nių. To­dėl svar­bu skir­ti dė­me­sio svei­ka­tai pa­lai­ky­ti. Be­lie­ka tik už­jaus­ti ge­rian­čius, rū­kan­čius ar ki­tų ža­lin­gų įpro­čių tu­rin­čius žmo­nes – jie pa­tys kas­dien ža­lo­ja sa­ve“, – kal­ba žo­li­nin­kė.

Nuoroda į originalų tekstą >>

Žo­li­nin­kė Žan­na Jan­kov­ska­ja sa­ko, kad su li­ga ko­vo­ja vi­sa au­ga­lų ka­riuo­me­nė. Kiek­vie­na­me re­cep­te vie­na vaistažolė yra ka­ra­lius, ki­tos – jo pa­ly­da: ka­riai, gin­kla­ne­šiai, žval­gai, žir­gai, jiems pa­lan­kus vė­jas ar  že­mė po ko­jo­mis. Kau­nie­tę žo­li­nin­kę Žan­ną Jan­kov­ska­ją ga­li­me va­din­ti mo­der­nia sa­va­moks­le, tu­rin­čia tra­di­ci­nės me­di­ci­nos ži­nių. De­šimt me­tų Kau­no kli­ni­ko­se iš­dir­bu­sią me­di­kę al­ter­na­ty­vi­ą­ja me­di­ci­na su­si­do­mė­ti pri­ver­tė ar­ti­mų­jų ne­ga­la­vi­mai. Bū­da­ma tris­de­šim­t tre­jų ji skaus­min­gai pa­ju­to, kad tra­di­ci­nė me­di­ci­na to­li gra­žu ne vi­sa­da ga­li pa­dėti. Ne­val­gau ne tik mė­sos, bet ir žu­vies, kiau­ši­nių, pie­no pro­duk­tų, ban­de­lių, sal­dai­nių, – pa­kan­ka­mai iš­va­lau or­ga­niz­mą. Bet ne­su­ge­bu lai­ky­tis die­nos re­ži­mo, daž­nai pa­val­gau tik va­ka­re, nors ter­mo­se už­pli­ky­tos ko­šės kas­dien at­si­ne­šu į dar­bą. Li­gų pe­ri­ma­me su ge­nais, jas for­muo­ja ap­lin­ka – plas­ti­ki­niai lan­gai, gry­be­liai ar pė­le­siai bu­tuo­se, lais­va­lai­kis, pra­leis­tas prie te­le­vi­zo­riaus ir kom­piu­te­rių, ge­o­pa­to­ge­ni­nės zo­nos ir dau­gy­bė ki­tų veiks­nių. To­dėl svar­bu skir­ti dė­me­sio svei­ka­tai pa­lai­ky­ti. Be­lie­ka tik už­jaus­ti ge­rian­čius, rū­kan­čius ar ki­tų ža­lin­gų įpro­čių tu­rin­čius žmo­nes – jie pa­tys kas­dien ža­lo­ja sa­ve“, – kal­ba žo­li­nin­kė. 

Nuoroda į originalų tekstą >>